Kodėl Nesuprantame Anglų Kalbos?

Vasaros vakarais vaikščiodamas Pilies gatve kartais matydavau pečiais gūžtančius, rankomis mosikuojančius, geranoriškus lietuvius, bandančius padėti žymaus pastato ar gatvės beieškantiems užsieniečiams. Išradingumo gestikuliuojant tautiečiams dažnai netrūksta, deja, šnekamosios anglų kalbos žinios kur kas prastesnės. Patyrinėjęs ar tikrai ir kodėl atsiliekame nuo kai kurių Europos šalių, aptikau tendenciją. Gali būti, kad tai, ką matome ir girdime per televiziją mus įtakoja labiau nei anglų kalbos pamokų skaičius vidurinėje mokykloje.

Žemėlapyje apačioje pavaizduotas anglų kalbos žinių lygis atskirose Europos Sąjungos valstybėse. Be Jungtinės Karalystės Europoje pirmauja Švedija, Danija ir Olandija. Šiek tiek atsilieka Suomija, Belgija, Portugalija, Vokietija ir Austrija. Kitoje svarstyklių pusėje – Ispanija, Italija, Čekija, Lenkija. Šiek tiek geriau angliškai kalba Baltjos Šalys. Išvydęs valstybių, naudojančių subtitrus užsienio televizijos programų vertimui sąrašą, suvokiau galimą tokio šalių pasiskirstymo priežastį. Beveik visų “anglų kalbos lyderių“ piliečiai mėgaujasi filmais originalo kalba su subtitrais, kuomet labiausiai atsiliekančių šalių sąraše nėra.

Žinoma, daugybė kitų faktorių įtakoja anglų kalbos išprusimą, tačiau ši tendencija akivaizdi. Galbūt reikėtų apsispręsti, ar žiūrėdami TV serialus ar filmus norime išgirsti tikruosius aktorių balsus, kalbėjimo manierą, ar esame patenkinti girdėdami vieno žmogaus balsą, įgarsinantį net keletos personažų pokalbius.

“Bilbao Efektas“ Vilniui

Jau Spalį “Guggenheim“ muziejus Bilbao šves dešimties metų sukaktį. Sunku būtų rasti kitą miestą, kuris pakilo į pasulinės šlovės viršūnę vieno architektūrinio šedevero dėka. New York Times straipsnyje cituojamas “Bilbao Efektas“ jau keletą metų studijuojamas universitetuose, o jo įtaka radikaliai transformavo Ispanijos turizmo industriją. Neįtikėtina, bet panašų statinį už keletos metų galbūt išvysime ir Lietuvoje. Pirmasis žingsnis naujojo “Hermitage-Guggenheim“ meno centro atsiradimui Vilniaus centre jau žengtas, Liepos mėnesio pradžioje New York’e pasirašyta sutartis dėl galimybių studijos tokio muziejaus steigimo klausimu. Muziejaus projekto konkurse dalyvaus pasaulinio garso architektai Massimiliano Fuksas, Zaha Hadid ir Daniel Libeskind. Jei projektas virs realybe, Vilnius taps ne tik Europos kultūros sostine, “Fluxus“ judėjimo centru, Jono Meko darbų lopšiu, bet ir vienu iš svarbiausių kultūros centrų pasaulyje.

Belgijai Gresia Išnykimas

Žemaičiai retkarčiais pajuokauja apie atsiskyrimą nuo Lietuvos, Kalifornijos gyventojai kartais savo valstijos tapatybę vertina labiau nei Amerikiečio vardą, bet panašu, kad Belgijos valstybei gresia realus skilimas. Anot New York Times, praėjus dviems mėnesiams po rinkimų Belgijoje valdžia vis dar nesuformuota. Nenuostabu, kad flamandiškai kalbantys Flandrijos (“Vlaanderen“) gyventojai bei prancūzakalbiai ir vokiečiakalbiai Valoniečiai (“Wallonie“) nesusitaria, tačiau vis dažniau apie horizontalų šalies padalijimą kalbama viešai. “Flamandų Bloko“ (“Vlaams Blok“) lyderio teigimu Valoniją ir Flamandriją sieja tik “karalius, šokoladas ir alus“. Belgijos politilogė Caroline Sägesser netiki, kad Belgija stovi ant skilimo ribos, tačiau “nustebtu jei mirtų Belgijoje“.

Bet kuriuo atveju, ši istorija įdomiausia Europos Sąjungos kontekste. Belgijos (taip pat ir Flamandrijos) sostinė Briuselis laikoma ir Europos “sostine“, o pati šalis – viena svarbiausių ES valstybių. Kas nutiks, jei Valonija taps atskira valstybe? Kaip keisis Europos Sąjunga žinant, kad flamandų kalba nėra laikoma oficialia ES? Ar tokie pokyčiai įtakotų turkiškosios Kipro dalies statusą bei pačios Turkijos galimybes tapti ES nare?

Prezidento Rinkimų Kampanijos Pradžia: Į Lietuvio Širdį Per Krepšinį

Lietuvos krepšinio sirgalius apėmusi euforija – tikras fenomenas. Aukso verti Lietuvos rinktinės žaidėjai atnešė šventę į senokai didžias pergales mačiusią krepšinio šalį. Visgi, šį džiaugsmą stebėdamas per kompiuterio ekraną Bostono mieste, netikėtai suvokiau tai, ką dažnas tautietis galėjo praleisti besigėrėdamas mūsų pasiekimais: Lietuvoje pagaliau prasidėjo Prezidento rinkimų kampanija. Neakivaizdi ir netiesioginė, tačiau labai panaši į tą, kurią jau nuo šių metų pradžios pradėjo Hillary Clinton, Barack Obama ir kiti potencialūs kandidatai į JAV prezidento postą. Įdomu ir tai, kad Clinton oficialus pranešimas apie Prezidento Rinkimų Kampanijos Tiriamojo Komiteto (Exploritary Committee) formavimą ir oficialų savo kandidatūros paskelbimą įvyko likus maždaug 21 mėnesiui iki JAV Prezidento rikimų datos (Lapkričio 4d.). Būtent tiek laiko liko iki 2009 metų Birželio mėnesio Lietuvos Prezidento rinkimų.

Oficialių pranešimų dar nematyti, bet vienas kandidatas jau akivaizdus. Nemanau, kad Gedimino Kirkilo susižavėjimas “antrąja lietuvos religija“ (nuolatinis krepšinio rungtynių stebėjimas bei apdovanojimų teikimas “Siemens“ arenoje, premijos Lietuvos krepšininkams padidinimas) nenuoširdus, tačiau akivaizdu, kad krepšinis – puiki dirva parodyti save, įsiteigti tautai ir pritaikyti strategijas jau ne vienerius metus naudojamas JAV prezidento rinkimų kampanijose. Atrodo, kad ir kiti potencialūs kandidatai vis dažniau pradeda rodytis viešumoje leisdami suprasti, kad strategijos kuriamos ne vien artėjantiems Seimo rikimams.

Švenčiame (beveik) dažniausiai

Nors ir juokavau apie dar vienos nacionalinės šventės butinybę, pasirodo, iš tiesų nesame didžiausi darbštuoliai. CNN.com teigimu, Lietuva – trečia pasaulyje pagal atostogų ir švenčių dienų skaičių per metus. Mus lenkia tik Suomija ir Prancūzija. Kitame lentelės gale – Kinija (nepilni duomenys) ir Kanada. Gaila negalime pasigirti panašiu į didžiausių Europos atostogautojų ekonomikos lygiu.

Lietuva ir Vilnius pagal Google

Google jau tapo beveik nepavejema Interneto kompanija, o jos sukaupti ir kartais paviešinti duomenys darosi vis patikimesni. Nusprendęs palyginti Internautų susidomėjimą Baltijos šalimis ir jų sostinėmis, informacijos pradėjau ieškoti “Google Trends“ tinklapyje. Ši svetainė, įvedus tam tikra žodį, pateikia informaciją apie tai, kiek kartų jis buvo užklaustas Google paieškoje. Žinoma, palyginau “Lithuania, Latvia, Estonia“ ir gavau pakankamai nuspėjamus rezultatus. Nors ir esame paskutiniai, nuo Estijos ir Latvijos atsiliekame nežymiai. Kur kas įdomiau atrodė skirtumas tarp Vilniaus, Rygos ir Talino paieškos apimčių. Latvijos sostinė čia akivaizdžiai pirmauja, O Talinas ir Vilnius – apylygiai varžovai. Galbūt Lietuviams vertėtų praturtėti dar viena švente – “Google paieškos diena“ – kurios metu kiekvienas tautietis galėtų tiesiogiai prisidėti prie mūsų šalies įvaizdžio kėlimo į pasaulinę padangę.

Kur dingo geriausi lyderiai?

Tokį klausimą uždavė William (Bill) George prieš pradėdamas rašyti savo pirmąją knygą “Autentiška Lyderystė“ (“Authentic Leadership“). Atsakymas: gerų lyderių netrūksta; deja, jie dažnai neišrenkami į postus, kuriuose jų įtaka būtų naudingiausia visuomenei. Apie šį Harvardo Verslo Mokyklos (“Harvard Business School“) profesorių rašau ne šiaip sau. Vakar išklausęs jo paskaitos apie “Tikrąją Šiaurę“ (“True North“), naujausią jo knygą, pasijutau įkvėptas. Nors motyvacinių kalbėtojų “burtais“ nelabai tikiu ir stengiuosi mokytis iš daug pasiekusių žmonių gyvenimo istorijų, jo žodžiai skambėjo kaip patirties ir gerų idėjų kombinacija. O pati tema – aktuali ne tik Amerikos bet ir Lietuvos politinei arenai. Ypač artėjant Seimo ir Prezidento rinkimams.

Pagrindinė Bill George mintis – būtinybė nustoti vaikytis vien charizmatinių asmenybių ir stengtis ieškoti solidžių charakterių. Būtina vertinti ne vadovavimo stilių, o jo kokybę bei sugebėti pažvelgti į tai, kas slepiasi už asmeninio įvaizdžio. Pasak jo, šie dėsniai vis dažniau pritaikomi versle. Ne vienas didžiųjų pasaulio korporacijų vadovas pradeda suvokti, kad būtina išlikti autentišku ir ištikimu sau norint, kad asmeninė lyderystė būtų efektyvi ir ilgalaikė. Deja, politikams, George manymu, dar toli iki tokio supratimo. Nelson Mandela – HBS profesoriaus etalonas. Bill Clinton – dar vienas autentiškas lyderis. Deja, per pastaruosius kelis metus Amerikoje ir visame pasaulyje mažėja aiškiai matomų, tokio lygio veikėjų. Didžiausia problema – “dažnai geriausi ir protingiausi žmonės nenori ar bijo tapti politikais“.

Išklausęs Bill George kalbos, pagalvojau apie Lietuvą ir prisiminiau Valdo Adamkaus raginimą mūsų jaunimui įsijungti į politinį šalies gyvenimą. Jis teisus. Tai greičiausas kelias atrasti naujų autentiškų asmenybių.

“Protingas“ tunelis

Gali būti, kad metro ar greitojo tramvajaus statyba – ne vienintelis transporto spūsčių mažinimo sprendimas. Malaizijoje vos prieš keleta mėnesių pagaliau atidarytas kur kas išradingesnis projektas. “Protingasis“ (“Stormwater Management and Road Tunnel“ arba “SMART Tunnel“) 4 kilometrų ilgio tunelis atlieka dvilypę funkciją: mažina transporto kamščius piko metu bei sprendžia audros sukeltų potvynių likvidavimo problemą. Įdomiausia tai, kad didžiausias pietryčių Azijos audros vandenų tunelis, susikaupus vidutinio dydžio potvynaims, nėra uždaromas transporto priemonėms ir tik vandeniui sukilus iki tam tikro lygio naudojamas vien potvynių likvidavimui.

Keturis metus statyto tunelio kaina – $514.6 milijono. Jo viduje įrengta moderni ventiliavimo sistema, veika šešios radijo stotys. Važiavimo tuneliu mokestis – $0.5.

Bėga paskui pinigus

Kaip praturtėti trokštantys žmonės vaikosi lengvų pinigų, taip ir naujos verslo įmonės siekia greito, lengvai prieinamo finansavimo. Šis žmogiškų dėsnių pritakymas verslo aplinkoje darosi vis akivaizdesnis dabartiniame, dinamiškų, technologinių inovacijų prisodrintame pasaulyje. Vienas po kito dygstantys nauji verslai Amerikoje agresyviai siekia užsitikrinti “verslo angelų“ bei rizikos kapitalo fondų paramą. Visgi, rodos, retas supranta, kad tokių finansų prieinamumas ambicingiems, naujas idėjas igyvendinti bandatiems jaunuoliams gali atnešti neregėtą ekonimnę sėkmę visos šalies ar, JAV atveju, valstijos ekonomikai.

“The Boston Globe“ straipsnyje “Kodėl Facebook pabėgo į vakarus“ (“Why Facebook went west“) kalbama apie tai, kaip visame pasaulyje jau žinomas Interneto socialinis tinklas, nesuviliojęs Bostono investuotojų, buvo priverstas trauktis į “Silicio Slėnį“ Kalifornijoje, kur finansinį prieglobsti rado ne viena nauja Interneto bendrovė (“start-up“). Straipsnio moralas akivaizdus – dėl didelio skeptiškumo Bostonas prarado $6 miliardų vertės kompaniją. Žinoma, šimtams naujųjų verslų nepavyksta uždirbti net keletos tūkstančių dolerių, o Facebook pavyzdys – galbūt tik retai pasitaikanti investuotojų klaida. Visgi, manau, ne sutapimo dėka “Silicio Slėnis“ pritraukė tokius Interneto milžinus, kaip “Apple“, “Google“, “Hewlett-Packard“ ar “Cisco Systems“. Google vos praeitą savaitę paskelbė, kad pati pradės investuoti į naujai besikuriančias technologijų kompanijas.

Skaitydamas apie tokius Amerikos rizikos kapitalo srautus pagalvojau, kad ir Lietuva galėtų žengti panašiu keliu. Juk “Saulėtekio Slėnio“ idėja ir buvo paremta Kalifornijos pavyzdžiu. Belieka tik didžiosioms Lietuvos įmonėms ir turtingiems verslininkams suvokti ir viešai parodyti, kad jie noriai investuotų į ambicingus ir inovatyvius technologijų projektus, o jauniesiems Lietuvos verslininkams – drąsiai ir argumentuotai siųlyti savo idėjas. Procesas nelengvas, tačiau galbūt ilgainiui atneštų kol kas Rytų Europoje neregėtų rezultatų. Nenustebčiau jei ir čia “VP Market“ ar “MG Baltic“ būtų pirmieji.

$0.5mln. kainuojantis skrydis į mokyklą

Vakar lektuvu skrisdamas atgal į savo universitetą JAV, perskaičiau įdomų straipsnį. Tema – didžiųjų JAV korporacijų vadovų naudojami privatūs lėktuvai. Tokia prabanga pasigrti gali ne vienas. Normalu, atrodytų, kad verslo tisklais keliaujant nereikia laukti ilgose eilėse, grūstis su kitais keleiviais. Įdomiausia tai, kad, pasak “The Guardian“, net 54% vadovų leidžiama korporacijų lėktuvus naudoti asmeniniams tikslams. Štai “eBay“ vadovės Meg Whitman transporto priemonės naudojimas kainuoja per $773,467 per metus, “Wrigley’s“ vadovo William Wrigley lektuvas – $540,210. Visgi, mano dėmesį patraukė pagrindinis rašinio personažas – “Qwest Communications“ vadovo Edward Mueller podukra. Jai lėktuvas skirtas skristi į mokyklą iš Kolorado į Kalifornijos valstiją. Smagu, pamaniau, būtų ir man taip iš Lietuvos į JAV kas antrą savaitgalį paskraidyti. Deja, net ir Lietuvos Prezidentas ar kiti valdžios atstovai kol kas negali pasidžiaugti bent vienu, tarnybiniams tikslams skirtu lėktuvu.